Skambino lietuviškai kalbanti moteris (balsas malonus, tarsi besišypsančios draugės, nors kiek pro nosį). Ji žinojo mano vardą ir iškart pareiškė, kad domiuosi istorija bei tradicijomis, – šiuo kabliuku bandė įsiūlyti Baltijos kelio medalius. Tikino, kad numerį gavo iš anketos socialiniuose tinkluose, nors tokios paskyros net neturiu. Nors pagal mano balsą gana tiksliai įvardijo dialektą ir bandė apsimesti „sava“, ji visiškai nesigaudė geografijoje. Prispausta klausimais apie savo kilmę, pradžioje įvardijo vieną Lietuvos regioną, o vėliau – konkretų miestą. Tačiau paklausta apie gretimą, tame pačiame rajone esantį miestą, ji visiškai susikirto ir pasakė kosminį atstumą – lyg tarp Vilniaus ir Kauno. Netgi kai pridūriau, kad netoliese gyvena mano mama, moteris nesugebėjo susiorientuoti vietovėje. Įdomiausia buvo jos pokalbio valdymo taktika, padėjusi jai išlaikyti mane ant linijos net 20 minučių. Ji vis manė, kad aš skubu, bet man pasiūlius tęsti, tiesiog maldavo išklausyti, nes ją nuolat pertraukinėjau ir sakiau, kad nedomina. Kai pasakiau, jog šiais laikais žmonėms nereikia varinių medalių, ji akimirksniu persiorientavo: „turime ir auksinių“. Pokalbio metu jai taip pat papasakojau, kaip mane socialiniuose tinkluose jau buvo apgavęs dirbtinio intelekto balsas, šnekantis rusiškai, ir žodžiu papasakojau visą istoriją – trumpai tariant, šiek tiek ją „prašviečiau apie sukčius“. Moteris pademonstravo puikią trumpalaikę atmintį – pokalbio pabaigoje ji netgi atkartojo šiuos mano pasakytus žodžius. Ji sumaniai ginčijosi pokalbio metu, visiškai nepyko, kad buvo pertraukinėjama, ir iki pat galo išlaikė neįtikėtinai draugišką toną, nors jos sukurta vietinės gyventojos kaukė po geografinio patikrinimo jau buvo galutinai subyrėjusi.
2026-10-15 19:28